Ką daryti kad ne skauda po 50 metų sandūrą

Prastesnės kokybės ir pigesnės čerpės blunka, tokiu atveju estetinis stogo vaizdas smarkiai nukenčia. Tad uždengę stogą vietinių gamintojų bituminėmis čerpėmis galite būti ramūs dėl temperatūros svyravimų įtakos stogo dangai. Estijos atveju galėtume teigti, kad tada visa estų etninė bendruomenė buvo vieninga tiek atmintyje atkurdama stalinines represijas, tiek jas įamžindama. O kitas dalykas, kodėl robotas kaip daiktas mums taip svarbu — pasaulis juda nuo mūsų technologinės aplinkos valdymo mygtukais, klaviatūra, pelėmis prie valdymo balsu. Ir čia yra atsakymas, kodėl tų technologijų nepadaro niekas kitas. Bet projekte dalyvauja ir filologai.

Mistikos ir fantastikos elementų gausa išsiskirianti istorija, gimstanti iki šiol Lietuvoje nematytos scenografijos ir kostiumų fone, atskleidžia daugeliui neįprastą, tamsesnę ir emocijų kupiną Keistuolių teatro pusę. Organizatorių nuotr. Kilo daug apmąstymų, kaip žmogus šiais laikais atrodo ir kokį jį nori matyti visuomenė, kas slepiasi po mūsų herojų apvalkalais; kokius juos mėgsta kiti žmonės ir kokie jie būna iš tikrųjų.

Iš to ir atsirado spektaklyje išryškėjanti šypsenos tema — dažnai žmonėms pritaikome klišes bei stereotipus, nebenorėdami matyti jų tikrųjų veidų pradedame dengtis vieni kitiems labiau priimtinais dalykais, taip prarasdami savo veidą ir netgi tikrąjį vidų. Pagal kieno pavidalą ji atsirado, kas galėjo būti jos prototipas? Galima pasitelkti ir tokią interpretaciją.

Fantasmagorijos veiksmas vyksta postindustrinėje visuomenėje, kurioje prarasta šypsenos dovana ir žmonėms žūtbūt reikalingas simbolis, į kurį jie galėtų lygiuotis. Edis — gelbėtojas, kurio visi laukia, tačiau neaišku, ar jis iš tiesų egzistavo. Žmonės apie jį skaitė laikraščiuose, jo mitinę figūrą formavo medija, tačiau mes parodome tikrąjį tokios ikonos gyvenimą.

50 komedijų, kurias būtina pamatyti per savo gyvenimą

Paaiškėja, kad iš tiesų Edžiui sekėsi toli gražu ne taip įspūdingai — jis toks pats žmogus, kaip ir visi kiti, tad mes paliekame žiūrovui pasirinkimą toliau tikėti ikonišku fasadu arba suvokti jį kaip žmogišką pavidalą su visomis žmogiškomis nesėkmėmis. Jį kuriant iš praeities pasiimama tai, kas labiausiai priimtina, ir bandoma sujungti su tuo, ką norėtume matyti.

Ar tai praeitis, ar ateitis — ji atrodo ganėtinai vienodai. Kuo kūrybinis procesas su jais buvo ypatingas ar skirtingas nuo jūsų ankstesnių darbų? Didelį malonumą man asmeniškai suteikė pats procesas, kai kiekvienas pasiūlydavo ir į spektaklį įnešdavo kažką savo.

Kartais netgi jausdavausi keistai ką daryti kad ne skauda po 50 metų sandūrą jų į konkretų rezultatą, o tiesiog kartu ieškodamas ir pasiduodamas visų fantazijoms. Net ir steampunk stilius nėra vieno mano sugalvotas — viskas spektaklyje gimė iš diskusijų. Kūrybinė grupė priėmė mano muziką ir bendromis jėgomis įvilkome ją į dabartinį pavidalą — tai mūsų visų bendro darbo vaisius.

Jaunesnės kartos atstovas Gabrielius aktorius G. Zapalskis — past. Man buvo labai smalsu, kaip jis susibendraus su kitos kartos žmonėmis, kurie yra mano mokiniai, ir džiaugiuosi, kad užsimezgė gražus ryšys.

Patarimai studentams, kaip prisitaikyti prie eismo didmiestyje

Tai reiškia, kad susirinko teisingi žmonės. Aidas didelę dalį dainų buvo parašęs gerokai seniau ir reikia nulenkti galvą, kad jis nė vienam neprimetinėjo ir nerodė, kaip anksčiau yra jas įsivaizdavęs ar aranžavęs. Visa ko pradžia buvo improvizacinis periodas, kai visi stengėsi groti taip, kaip norėtų tas dainas girdėti. Skirtingos muzikinės įtakos, skoniai ir pomėgiai susiliejo į vieną bendrą ir netikėtą rezultatą, o svarbiausia, kad išvengėme pavojaus įsisprausti į žanro rėmus ar groti taip, kaip Aidui patiko vienais ar kitais metais.

Spektaklio muzika yra nekvaila ir įdomi šiems laikams, tai nėra bukos dainos, kas retai pasitaiko net ir koncertinėse scenose.

Kuo jums ši roko fantasmagorija yra ypatinga? Tai ir buvo man svarbiausia bei įdomiausia - nuo pat pirmųjų peržiūrų ir premjeros dirbdami su spektakliu mes vis dar kažko ieškome, esame nuolatiniame procese.

Keistuolių teatro kūrėjai apie naują spektaklį: „Ateina laikas kurti apie tai, kas skauda”

Šis procesas — nesibaigiantis ieškojimas, kuriame nėra galutinio taško. Kaip į tokį neįprastą kūrybinį žingsnį reaguoja Keistuolių žiūrovai? Be abejonės, bus ir tokių, kuriems spektaklis pasirodys tiesiog per daug keistas, tačiau publika kuo toliau, tuo pozityviau žiūrį į šį reikalą.

1. Po to kai kad danties bendrų skausmai
2. Mentė – Vikipedija
3. Reiškia pašalinant sąnarių uždegimą
4. Skausmas prie edemos sąnarių
5. Savaitės klausimas – albagrafija.lt
6. Tačiau jau baigiasi antrasis dešimtmetis, šalia stalo ir nešiojamųjų kompiuterių atsirado išmanieji telefonai — ir visus juos sieja viena problema: jie vis dar vargiai supranta ir kalba lietuviškai.
7. Patarimai studentams, kaip prisitaikyti prie eismo didmiestyje - LRT
8. Buhalterių horoskopas Avinas

Žiūrovas, esantis salėje, reaguoja ne į kiekvieno iš mūsų individualius veiksmus, bet į jų visų sumą. Kitaip, nei įprastuose spektakliuose, aktorius neturi tiesioginio kontakto su žiūrovu, negali matuoti, kiek suteikia migruojantis skausmas emocijų ar valdyti žiūrovo reakcijos. Toji reakcija kyla jau spektaklio visumoje, kartais būna netikėta ir sunku suprasti, kas ją iššaukė — rodos, asmeniškai nieko neįtakojau, o žiūrovai džiaugiasi arba liūdi.

Ko gero, tai nutinka dėl to, kad visi septyni scenoje padarome kažką, kas leidžia simboliams susidėlioti tam tikra tvarka, sukeliančia stiprią emocinę reakciją.

Savaitės klausimas

Teko po spektaklio girdėti, kad žmonės stipriai susimąstė ar netgi verkė. Kitas įdomus pastebėjimas — šį spektaklį geriausiai priima ir jis labiausiai liečia arba labai jauną žmogų iki 20 metų, arba jau vyresnius, keturiasdešimtmečius ar penkiasdešimtmečius. Kartais susirenka žiūrovai, kuriems gerokai virš šešiasdešimt, ir net mums patiems baisu — atrodo, užgrosim, o jie pakils ir išeis, bet būtent tie žiūrovai mus priima šilčiausiai.

Tuo tarpu mano pačios karta, trisdešimtmečiai, tarsi tikisi iš Keistuolių kažko naujo, bet tuo pačiu kaklo skausmas ir labai tradicinio.

Vilniuje žiūrovai turi gerokai platesnį ir įvairesnį pasirinkimą, yra visko matę ir nėra įpratę reaguoti atvirai, slepia emocijas, stengiasi mįsles triuškinti intelektu.

Šiame spektaklyje bandydamas klausimus spręsti racionaliai atsiduri aklavietėje; jei žmogus neleidžia sau atsiverti ir priimti spektaklio emocijų, susiduria su galvosūkiu, kurį tenka ilgai bei nuobodžiai spręsti. Tuo tarpu išvykę iš sostinės pastebime, jog žmonės neturi tokio komplekso ir nebijo reaguoti, nepaisydami amžiaus mojuoja rankomis lyg per roko koncertą. Septyniasdešimtmetės elgiasi tarsi Vudstoke — laimi žiūrovas, ateinantis atvira siela be baimių ir susikaustymo.

Čia turi ateiti pasiryžęs priimti viską — tai ir muzika, ir dainos, gausybė prasminių daugtaškių, kuriuos turi stebėti atsipūtęs ir atsivėręs.

Reikia neieškoti įprastinės logikos, o tiesiog atsiduoti ir įsileisti spektaklio emocijas į save. Dabar yra patogiau gyventi darant tai, ką esi įpratęs daryti, kuomet žinai, dėl ko visa tai darai; atėjęs žiūrovas irgi puikiai suvokia, kur ir dėl ko atėjo — tada viskas labai paprasta.

Visgi teatras prieina tokią ribą, ką daryti kad ne skauda po 50 metų sandūrą turi žengti iš savo saugumo zonos, o kūrėjas turi pats leisti sau kurti - daryti ne tai, ko iš jo tikimasi, o tai, ko jis pats nori, kas jam skauda.

Pokovidinis sindromas vargina daug persirgusiųjų

Natūralu, kad visi mūsų kūrybiniai ieškojimai, grįsti intuicija bei dvasiniais dalykais, reikalauja žiūrovo atvirumo, savaime suprantama, kad tai iš pradžių nėra patogu, nuolat kinta ir negali greitai virsti aiškiu rezultatyviu produktu.

Šiuolaikiniame Lietuvos teatre žiūrovą labiausiai šokiruoja nebe nuogas kūnas, ne keiksmažodžiai, ne kontraversijos scenoje, o atvirumas. Kada jis mato, kad aktoriui kažkas virpa, ištrykšta ašara, žiūrovas slepiasi — jam tai pernelyg sunku ir nepatogu. Mes nepataikaujame publikai: labai džiaugiamės, kad jie ateina, tačiau jiems išėjus mes tikrai suprasime.

Žiūrovas turi pasirinkimą likti arba išeiti lygiai taip pat, kaip ir mes turime pasirinkimą kurti tai, ką jaučiame. Kita vertus, norisi naujais kūrybiniais ieškojimais pritraukti artritas piršto rankos liaudies metodai netradicinį Keistuolių žiūrovą. Žmonės visą laiką labai savitai įsivaizduoja Keistuolių teatrą. Tai - spektakliai, neatsiejami nuo tam tikrų teatro veidų, tokių kaip A.

Giniotis, I. Balsytė, D. Auželis ir kiti. Visgi pasikeitus aktorių kartoms pakito tradicinio Keistuolių teatro spektaklio sąvoka, ir nors viską radikaliai apversti iš pagrindų niekada neįmanoma, įsiliejant vis naujiems veidams pokyčiai palengva vyksta.