Negailestinga skausmo fotografavimą
Diskusijos internete ir pirmoji išsamesnė romano recenzija rodo, kad šį romaną dauguma skaitytojų laiko ne menine išmone, o pavojingu ar neteisingu istorijos vaizdiniu. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo pačios knygos koncepcijos. Ir nors grįžusio Vinco net giminės nepažino, o kaimynai patyliukais šnibždėjosi, kad šitas ilgai neišgyvens, vyriškis išsikapstė, pasveiko ir dar po kelerių metų vedė kaimynystėje gyvenusią Stasę.
Fotografiniu požiūriu ką nors parodyti — parodyti, jog tai yra paslėpta. Vakarais, kuriuos leisdavau pas Vytautą vartydamas šimtus jo nuotraukų ir klausydamas tyliai skambančio džiazo, kelis kartus užkibome už tos pačios temos. Kaip tuo pat metu žmonėms skirtingose šalyse šauna panašios idėjos?
Vytautas pirmą kartą tai paminėjo kalbėdamas apie savus principus jo kūrybinės karjeros pradžioje. Tuomet, kai stengtasi įsigyti kuo tobulesnius fotoaparatus, jis ir keletas draugų ėmė elgtis priešingai: rinkosi prastus sovietinius aparatus ir atsitiktinį fotopopierių.
Jis lankėsi Lietuvoje, Nidoje fotografų organizuotuose seminaruose, kur ir supažindino negailestinga skausmo fotografavimą kolegas su savo darbais.
Skaitydamas knygą, žymėjausi vietas, tarsi rašytas apie Balčyčio nuotraukas. Šis žodis žymi prarają, skyrusią mano straipsnio herojus.
Gal Sontag mintys yra tiek apibendrinančios fotografijos situaciją kaip reiškinį, o ne kaip meno rūšįkad jos tiktų bet kurio fotografo darbams?
Knygą iš tikro subraukiau. Tačiau sutikite — malonu susieti įdomią Vakarų mąstytoją ir puikų Lietuvos fotografą. Ėmiausi straipsnio, nepaisydamas metodo klaidų, kurių greičiausiai nepavyks išvengti. Jaučiu, kad jis mėgino aprašyti pasaulį, kurio Balčytis savo fotografijose vengia.
Debordas, šmaikščiai nupiešęs vartotojų visuomenės pasaulėvaizdį, gali būti mums naudingas. Skaidydamas Sontag knygą ir prisimdamas Debordą, tarp šiųdviejų mąstytojų mačiau daug panašumo.
Fotomenininkas Arūnas Baltėnas: „Gražus yra paprastas gyvenimas…“
Aptikau Sontag minimą Feuerbacho ištrauką; būtent tą, kuria Debordas pradeda savo veikalą ir kurią įterpiau tarp savo teksto ir pavadinimo. Beje, pavadinimą taip pat pasiskolinau iš Negailestinga skausmo fotografavimą. Ji suponuoja, kad tai, kas realu, išliko nepasikeitę ir nepaliesta, o pasikeitė tik atvaizdai: apsišarvavę nepagrįstomis pretenzijomis į patikimumą, jie kaži kaip tapo patrauklesni.
Tačiau atvaizdo ir tikrovės sampratos yra viena kitą papildančios. Kaip fotografas aš matau kadrą, o kadrą sudaro šviesos, spalvų kompozicija, faktūra, aplinka, kurioje ši situacija negailestinga skausmo fotografavimą. Ir jei pavyksta pamatyti dėkingą fotografinį vaizdą, jis iškart įtraukia ir pagauna.
Ir, žinoma, patys žmonės, jų tipažai, charakteriai. Kokia yra jų įvairovė: vieni labai išraiškingi ir fotogeniški, juos reikia filmuoti, nes kas akimirką jų mimika keičiasi, o kiti — užsisklendę, uždari, kartais prie jų labai sunku prieiti. Tai ir yra įdomiausia, kad niekada nežinai, kokia situacija tavęs laukia.
Tai labiausiai ir užburia… Na, o svarbiausia — šviesa. Jos gali laukti, bet taip ir nesulaukti.
Visaip būna. Tačiau man retai nutinka taip, kad tektų atsisveikinti nenufotografavus.
- Jie taip pat rodo neblėstantį dėmesį šios Lietuvos fotografijos krypties atstovų darbams už mūsų šalies ribų.
- Tai kas yra reumatoidinis artritas sąnarių
Fotografija man, tai visų pirma — santykis, be kurio negali būti ir kalbos apie fotografiją. Atėjęs pas žmogų niekada nepuolu iškart jo fotografuoti. Tik po kurio laiko, po santykio užmezgimo, po pokalbių galiu pasiteirauti, ar nieko, jei ir pafotografuosiu.
Snieguolė Michelkevičiūtė — fotografė, kuriai tarptautinį pripažinimą pelnė vyrų aktai Dainoros Blažiūnės nuotr. Sudedamoji jų dalis — naujausių kūrinių peržiūros ir gyvos diskusijos. Kaunietė fotografė S. Michelkevičiūtė ant kėdžių, atremdama į atkaltes, dėlioja vyrų fotoaktus, toje pačioje patalpoje savo nuotraukas į eilę rikiuoja ir kitas fotomenininkas, Evaldas Butkevičius. Įeina fotomenininkas, dabar jau a.
Arba tiesiog matau, kad galima fotografuoti ir tuomet bandau kažką fiksuoti. Ar sąmoningai tai darote? Fotografuojant tose vietose, kurias pasirenku, to tiesiog neįmanoma išvengti.
Čia žmonės gyvena labai paprastai. Jų buitis yra kaimiška ir itin paprasta.
Performansų meistrė Marina Abramovič: mirus iki skausmo mylėtam vyrui – visai viena
Visas jų gyvenimas yra labai paprastas, o kartu ir labai tikras. Viso gyvenimo ir kūrybos ataskaita A. Kulikausko kūryboje ryškėja skirtingi istorijos ir kultūros raiškos sluoksniai: nuo sovietmečio, kai jis kitaip žvelgė į klasikinę fotografiją, iki Niujorko laikotarpio, Jono Meko čia įkurtos Avangardinio kino antologijos Anthology Film Archives gyvenimo poezijos ir fotoobjektų. Autorius darbavosi naudodamas Polaroid fotografines medžiagas, susidomėjo pinhole fotografija ir kameromis, paskui — tinklaraštine fotografija, lėtomis net iki pusės metų trukmės fiksuojamų kadrų ekspozicijomis, Saulės tako fotografavimu.
Kulikausko keturių dešimtmečių kūryba negailestinga skausmo fotografavimą apžvalgine — jis inventorizuoja gausų archyvą, skrupulingai visko nerūšiuoja, neklasifikuoja chronologijos tvarka.
Fotomenininkas įdėmiai, tarsi sklaidydamas šeimos fotoalbumą, apžiūri, ką sukaupė, kas pačiam yra svarbu, nupučia laiko dulkes: čia aš mažas rubuilis, čia — jaunas ir piktas, o čia — jau pagyvenęs, suvokęs, kad brangiausios vertybės yra paprastos, o jų pagrindas — vienas ir tas pats.
Melancholijos objektai
Iš Kauno — per Niujorką iki Ukmergės Pirmojoje tokios solidžios apimties seno sukirpimo maištininko kauniečio A. Šis kankinimas žvilgsniu, stebinčiu šaudomų žydų agoniją ir mylimosios prievartą netgi jos pasimėgavimą prievartapraplečia kankintojo vaizduotės ribas. Jas nukelia ten, kur nesiekia fizinė aukos kančia, jas išplečia taip rafinuotai, kad kankinantis SS karininkas ir jo auka Vincentas tampa apytikriai lygiai pažeidžiamais, iš esmės — aukomis SS karininką nužudo meilužiai, o iš Vincento mylimoji bausdama atima giminės tęstinumą — jo sūnų.
Tačiau galime susidėlioti subjektyvią kūrinių mozaiką, kurioje greta atsirastų įvairiopos meninės vertės, stilistikų ir žanrų kūriniai. Jų dėlionę labiausiai nulėmė kūrinių tematinės konsteliacijos. Parulskis, Šlepikas, Ivaškevičius sąmoningai kreipiasi į smarkiai politizuoto diskurso aktualijas. Teminis fonas apima iš visuotinės apyvartos nenykstančią atsakomybės už holokaustą temą ir poleminį požiūrį į žydų kančios monopolizavimą, išvietintų karo aukų teisę sugrįžti į tėvynę ir retai keliamą klausimą dėl dviprasmio Kaliningrado srities statuso, emigraciją, kaip kraštutinį nuskurdintų ir pažemintų lietuvių protestą ir pilietinę kapituliaciją.
Kūrinys tiesiog negali būti amoralus: ženklas tik nurodo ženklinamąjį. Beribė vaizduotės laisvė, žvėriškumo vaizdiniai, kaip ir bet kurie kiti, yra anapus moralės. O pati moralumo kategorija pasirodo tik tuomet, kai jos prireikia ginti žalojamą verčių hierarchiją ar įteisinti kitą.
Iš apyvartos pasitraukiantis žaidimas moralusis kritikas laimi prieš amoralųjį rašytoją tėra viena iš daugelio įmanomų paraliteratūrinių galios įtvirtinimo formų.
Jums gali patikti
Jau vien todėl atminties apie kančią monopolio neturi nei auka, nei budelis ar stebėtojas, juoba — patetiškai nusiteikęs kritikas. Parulskio pasirinkta tema tėra prielaida kalbėti apie žlungančius bendruomenės vertybinius įsivaizdavimus. Kančia neturi nei tautybės, nei kiekybinio mato. Ji nepriklauso vien tik gudriajai visuomenės daliai. Ji nėra nei simbolinis turtas, nei nuosavybė. Savo ruožtu, atmintis apie kančią negali tapti priemone atminties politiniams dividendams kaupti ir toli siekiančioms manipuliacijoms.
Parulskio romano groteskiniai mirties, negailestinga skausmo fotografavimą ir eroso vaizdai mums primena iliuzijas naikinančią tiesą — žmogus yra dar ir žvėris, ir tuokart nesvarbi jo tautybė ar neva išpažįstamas tikėjimas. Dėmesį čia prikausto ne istorinių įvykių groteskas, o pasakos stebuklingumas ir detektyvo intriga, ištirpusi poetiniame nutylėjime, mįslingame vaizdų rebuse. Gamtos gaivalas ir prarastos pagonybės aidas įkvėpė rašytoją įkurdinti uždarą vizionistų bendriją sename dvare ant ežero pakrantės.
Ežero vizijų mįslės romane tapo fonu pasakojimo epicentrui — personažų kaltei ir atgailai. Nusikaltimo prisiminimų skausmą išgydyti gali tik paaukota užmarštis šachmatų žaidime aukojama figūra, gambitas.
Laviruodamas tarp pasakos ir detektyvo, tiesdamas jungtis tarp pagonybės, katalikybės ir budizmo, netgi ateizmo betėvystės, autorius supynė personažų asmeninės atsakomybės trajektoriją.
Ji veda per kartas nusidriekiančiais persikūnijimais. Man nereikėjo vykti į Serengečio plynes, galėjau fotografuoti gyvūnus čia, tiesiai prieš mane. Žinoma, kurdamas ciklą apie senelių namus Požerskis peržengė ne tik socialines ribas, bet ir ryžosi pažvelgti į daugelio mūsų dar nepažintą egzistenciją ant nebūties slenksčio.
Šiam žingsniui reikėjo svaresnės motyvacijos nei fotografo smalsumas ar neįprastos socialinės tikrovės vaizdų medžioklės įkarštis. Nuvažiavęs porą valandų sėdėjau automobilyje ir pats ruošiausi, galvojau, ką pasakyti [senelių negailestinga skausmo fotografavimą — aut.
- Sustaines sukelti liaudies gynimo
- Šaudymas nėra universalus, tačiau jis yra endeminis.
- Performansų meistrė Marina Abramovič: mirus iki skausmo mylėtam vyrui – visai viena | Žmonėalbagrafija.lt
- Iš ciklo "Donbasas".
- Traukia ir gerklės sąnarių
- Kunstkamera | Meno kolekcionavimas prasideda čia
Kokie argumentai, kad aš fotografuoju? Jei linktelite ir judate toliau, tai veikia daug geriau nei modeliavimas. Pasaulis, austrė, peilis, perlas. Tai negailestinga skausmo fotografavimą pat protinga, kaip panaudoti pelę kryžiaus kryžiukui uždėti ant nacio apatinės dalies, o tai reiškia, kad gana protinga, jei tik nori patirti, tai yra malonumas mažinti nacių skaičių, o ne sudėtingi malonumai, kai reikia sukti didelę žalią medinę dalį.
Žaidimai yra žaidimai. Jie yra kruopščiai išdėstytos angos, per kurias matome pasaulio dalį, o ta dalis, kurią matome, yra ta dalis, kurią dizaineris mums skyrė. Jie nėra modeliavimas. Kai kurie iš jų apsimeta simuliacijomis tik dėl savo įdomumo, bet tai tik dar viena dizainerio patirtis.
Bet aš noriu pasakyti, kad joks žaidimas nėra realus, ir tai yra apgalvota. Žaidimų realizmas - net kai praeisite nuo beprotiškų daugiakampių skaičiaus ir išvaržų turinčių procesorių - yra tiek pat fantastika, kiek šokinėjimas, nebijant gravitacijos, ar posūkiai Agincourt'e. Visi šie potyriai yra tarpininkaujantys, norint parodyti tam tikrą pasaulio dalį tam tikru kampu.
Todėl, be abejo, mes juos žaidžiame. Redaktoriaus Pasirinkimas.